Paskutinis orkas. I knyga

Rankstrailis labai myli savo mamą, tėtį, sesę ir broliuką ir padarytų viską, kad jie būtų sotūs ir laimingi. Iš pradžių tenka slapta medžioti, kad išmaitintų šeimą, nors tai ir draudžiama. Vėliau, trūkstant pinigų tėčio vaistams, jaunuolis išsiruošia tapti pėstininku – taip galės ne tik siųsti pinigų namo, bet ir ginti žmones nuo žiaurių ir nekenčiamų orkų. Nors jį auklėjo būti taikiam, Rankstrailis supranta, kad gyvenime dažnai tenka kovoti. Tačiau išmokti atskirti blogį nuo gėrio ir atsilaikyti prieš neteisybę kartais gali būti sunku. Šis pasakojimas – knygos „Paskutinis elfas“ tęsinys, tačiau jį galima skaityti ir atskirai – čia veikia kiti herojai ir pristatomas visai kitas požiūris į įvykius. Nuotykių istorija susilaukė didelio kritikų dėmesio ir apdovanojimų. Italų rašytoja Silvana De Mari (g. 1953 m.) dirbo chirurge Italijoje ir savanoriavo Etiopijoje. Supratusi, kad sielos žaizdos kamuoja ne mažiau nei kūno žaizdos, pradėjo užsiiminėti psichoterapija. Matydama, kiek žemėje liūdesio ir skausmo, nusprendė rašyti pasakas apie neteisybę, persekiojimus, diskriminaciją ir maištą. Žmonių pasauliui gresia pavojus: pavojingos orkų gaujos puldinėja kaimus ir miestelius. Iš šių pabaisų gailesčio nėra ko laukti, telieka bėgti. Rankstrailio tėvai irgi kadaise spruko nuo orkų, palikę namus. Sau jis pasižada: užaugęs taps kariu ir gins visus nekaltuosius – kol paskutinis orkas žemėje prašys jo pasigailėti. Tačiau karys turi klausyti valdovo įsakymų. Rankstrailiui liepta palikti orkus ir vytis elfą su drakonu, kurie neva kalti dėl visų pasaulio negandų. Tačiau ar jie iš tiesų tokie blogi, kaip žmonės pasakoja? Ar juos persekioti teisinga? Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) premija Prancūzų vaikų literatūros premija „Prix Sorci?res“